"W świecie istnieje ruch. Kto mógł to wszystko stworzyć, jak nie Bóg?"

[Some of my poetry]

Play me the blues

Wytłumacz, co to jest życie.

Z czym to się je i jak gra?

Klaszcz w dłonie i mów, co o tym myślisz.

Naucz nie odchodzić od rytmu,

ponieważ poza granicami jest przepaść.

Trącaj struny zamkniętymi oczyma

i pozwalaj swej duszy opuszczać ciebie.

Zagraj mi blues.

Patrz na siebie ze strony

i ucz się płakać.

Bo ja już nie potrafię przejść granicy.

Patrz w oczy, ucząc się cenić to,

że widzisz.

Skacz, szalej

i łam nogi.

Leć i spadaj,

trać krew.

Zlizać blizny i zapomnieć,

iść dalej.

Biec prosto do błota,

w białej sukni...

Zagraj mi blues.

„On nie rodzi się z picia mleka.“

jammin'

2009, lato

[Some of my poetry]

Laiškelis Draugui

Kodėl, kai kamputyje viena verki,
draugai kažkur išnyksta – toli, toli...
Kur tos minios „tikrų draugų“,
kurie prisiekinėjo, kad jų gyvenimo
prasmė – tai tu?
Kur jie staigiai dingsta,
kai su šypsena pjaunies keliskart?
Kur jie yra, kai sėdi ant palangės
nevilties kupina?
Kur jūs, DRAUGAI?!
Kur jūsų daugystė, jausmai?
Kur jūsų atlapos širdys, karšti delnai?
Žinot ką? Dinkit po velnių!
Man nėr ko netekt, nes aš nieko neturiu.
Cha, graudu!
Laimingos pabaigos nerandu...
Ajajai, neramu. Kokia graudi pabaiga.
Dingstu.
Jeigu pastebėtumėt, kad menęs nėra,
tai aš ten, kur amžina praraja.
Kur kraštas sudužusių širdžių,
užsiliejusių krauju.
Ir ašarom, kadais naivių svajonių pilnų.
Ten, kur desperatiškas kraštas
sprogusių vilčių.
Išeinu, nes turiu.
Nes tik ten mano sielos nieks netryps.
Po velnių!
Sulaikyk mane, kol dar nevėlu!
Ak, kaip baisu.
Aš jau ten, tarp velnių.
Savižudžiai nesėdi tarp angelų.
Jų kūnai dega amžina liepsna,
nes jie pasidavė kažkada.
Mes gyvenimo kaliniai – nes gyvenam
per prastai, o išeidami
per anksti – degsim amžinai.
Štai ir viskas – sumauta šūdinai.
Prarūkyta, parduota, uždrausta.
Taigi, Mielieji Draugai!
Kam visa tai?
Negerai...
Tik norėjau gyventi jums,
kad gyvenimas būtų bent kiek gražus,
bet...klaida.
Esu ant ledo, viena.
Pasimetus, prarasta.
Tu praradai mane...
Būk laimingas, Drauge!

2008.01.02, Vilnius
jammin'

[Some of my poetry]

***

Vasara dingo – tu dingai.

Pilkos svajonės – pilki pažadai.

Karuzelė mūsų vilčių.

Tu tyriausių, vaikiškų.

Sugrįšk iš vasaros jaunos,

ruduo mums viltį mažą duos!

Spalvota karuzelė sukas,

spalvoti žmonės skrieja.

Iš vasaros tik rūkas,

tik šaltas rudens vėjas.

Ir ašarų jau nebėra,

širdis užšalus, negyva.

Mūsų dalia, likimas.

Kova dėl išlikimo.

Kvieskimės Dievą,

ieškokim gero Tėvo.

Jis visagalis, mylintis, šaunus,

Jis nepaliks, ir neprapuls.

Vasara karšta,

Rudens metas – kančia.

Taip yra, nes tokia eiga.

Mūsų, žmonių pareiga,

gyvent, kaip visada.

Su šypsena.

Tikra?

O ne.

2008.09.20.,Vilnius

|||Eilėraščio pratęsimas|||

Dirbtini pažadai.

Žaislai. Spalvota karuzelė.

Kančios šokis, jausmų sūkurys,

mes spalvoti – mūsų trys!

Viltys, spalvos, mirštantys...

Violončelės pjovimas,

stygos trūksta,

svajonės dūžta.

Kviesk Dievą.

Begėdžiai idiotai,

egoistai, svajotojai.

Dievas neateis,

Jis dirba tikintiems, saviems.

Nutrūkusios stygos.

Žodžiai yra tušti.

Ištrinsiu šį eilėraštį pavasarį.

2008.11.02.,Vilnius

jammin'

Wiersz o Wilnie na konkurs :)

-->

Wąskie dróżki mojej starówki,

twarde mury i smak bezpieczeństwa.

Tu grają piosenki pełne radości.

Nad Wilią łzy i pierwsze pocałunki,

ucieczki od świata i potrzeby ratunków.

Tu są emocje, moje życie.

Odwiedzcie Wilno, a uwierzycie.

Tam przy dzwonnicy, licząc lata,

w słońcu i śniegu lub kiedy pada,

dłoń z dłonią,

czując radość w sercu,

szukamy życia sensu.

I w obcym państwie ja poczuję,

że tak po prostu egzystuję.

A tutaj życie, przyjaciele,

tu właśnie to, co mnie wspiera.

Nie jestem obca, niepotrzebna,

po mych wyjazdach Wilno czeka.

Niepowtarzalne moje Błękitne niebo

i taki jedyny zapach czarnego chleba…

I w swych umysłach, trzeźwym stanie,

nigdy ciebie nie zostawię.

Za każdy nowy dzień

i za to, co przynosi.

Wdzięczność mojemu miastu,

w sercu będę nosić.

2008, wiosna,Wilno

jammin'

"Nie sztuka jest poznać ciało innego człowieka - sztuka jest poznać jego duszę."
"Pažinti kito žmogaus kūną - joks menas. Menas yra pažinti jo sielą."

"Nie odległością mierzy się oddalanie."

Bubble. Made by me. :)

"Mane domina tik tos nuomonės, kurios skatina imtis veiklos ir aukotis. Žmogus, kuris galvoja priešingai nei aš, bet man patinka ir imponuoja kaip asmenybė man daug mielesnis negu koks nors bendramintis, kuris galbūt yra tik bailys ir plepys."

"Liaukis būti lašas, tapk vandenynu."

"Mums niekada neužkraunama daugiau, negu galima panešti."

"Nawet kiedy nic się nie układa, nigdy nie jesteś sam."
"Kad ir kaip prastai klostytųsi tavo reikalai, tu niekada nesi vienas."

Wypijmy?

Kas atsitinka surūkius 20 pakelių cigarečių?

[Some of my poetry]

Prisiminkime Luką =]~

Norėčiau tapti snaige.
Skraidyt ir kristi.
Dailiai, pamažu.
Noriu būt mažu baltu pūku.
Kad neštų vėjas, nuo rupesčių.
Aukštai, aukštai.
Ir būtų galima gyvent laimingai.
Kelias valandas, ar minutes,
bet vis šis tas! . .
Ir prasmę turėčiau,
visus aplankyt galėčiau.
Perskrist, šyptelt, taip toliau.
Dar nepavargau, skraidau.
Ir eidamas gatve,
atkreipk dėmesį į mažą snaigę.
Jei ji nukris ant tavo žando,
laikyk tai bučiniu nekaltu.
Ir prasiskverbsiu į tave, į tavo odą.
Norėčiau būt snaige maža,
ir šaltai bučiuoti Tamstą.

2008.03.07., Vilnius

jammin'

"Jis buvo puikus klausytojas, ne taip, kaip kiti pokalbininkai, kurie tik kantriai laukia, kada kitas baigs monologą, trokšdami patys kuo greičiau įsiterpti savo mintimis, bet nenujausdami, kad irgi nebus išgirsti."

[Some of my poetry]

***

Tamsu. Ir lyg turėtų būt ramu ir gera, bet...
Trūksta kažko, tamsa per kūną, sielą, skverbiasi į protą.
Nors kažkada vienatvė buvo kitokia.
Raminanti, gera. Pasikeitė kažkas.
Ir mintys ne apie gyvenimą, o žmogų sutiktą tenais.
Nerealu tai, pasaka kvaila. Iškalti iš galvos, kad meilės nebėra.
Svajoti draudžiama. Kankinu save.
Junystė lekia, o tu žudai laiką vakare. Sėdėdama viena.
Nesugražint jau bus šitų dienų, akimirką jauties jaunu.
Ir tai praeis vienu mirktelėjimu. Kartėlis burnoje, nes laisvė tavo apribota.
O ne, tu ne laisva! Tu kalinė, tu valkata!
Skurdi butybė be svajonių, be jausmų.
Ir jau tas pats, jau nėr tų lūkesčių.
Jau baigta. O laikas pralėkia. Ir vakarai tau širdį pjauna.
Ir pamažu vidus tuštėja, ir jau tu ne svajonių fėja.
Ir pamažu, suvokiant tiesą, burnoj kartu.
Nes jaunystė baigias, viens, du – vienu mostu.
Ir kada nors tu viską baigsi, pranešdama žmonėm, kad norėjai tik gyvent,
ir jausti žemę po savim. Tėvai gailėjo ir baimė perdėta.
O tau norėjos tik kvėpuot, tik jausti žmogų artimą.
Kurio taip ir nesutikai, nes gyvenimas praėjo po tėvų sparnais!
Dabar jau per vėlu, kai stovi tarp kitų kapų, žiūrėdami į tavąjį.
Galėjo daug pakeist, galėjo duot įkvėpt...
Bet nepakeistų to, jie visad buvo teisūs, ir neigti jų tiesos...
Beprasmiška ir šalta. Taip kaip lentelėj,
virš tavo kapo – kur amžina ramybė, norėjo tik kvėpuot, pajusti savąją esybę.
It tikslą, kurio nebebuvo. Pakeist galėjo, bet juk jūs tėvai – jūs teisūs,
anyway... Gyvenimas gražus.
Bjaurokit jį, kad būtų ir toliau bjaurus.

2008.03.07.,Vilnius

jammin'

[Some of my poetry]

***

Meilė sapne.

Tiesa? Nežinia.

Karštos akys.

Aistra.

Esi čia. Čia, dabar.

Rankos nutiestos į tave.

Ir štai tu mano glėbyje.

Tavo lūpos, alsavimas, visas tu ...

Negaliu, negaliu! Aš tirpstu.

Jeigu reikia numirti,

tai numirti dabar.

Šią akimirką, čia,

kai jaučiu vien tave.

Nematau, negirdžiu.

Vien jaučiu. Vien jaučiu...

Aš tava.

Žudyk, žudyk mane.

Savo bučiniais,

ilgais, karštais,

amžinais, nesibaigiančiais.

Čia, dabar.

Taip, nenustok.

Save man dovanok.

Varai iš proto mane,

aš tikra.

Laikyk mane,

mylėk aistra.

Amžinai.

Aš tava...

Sapnas ar tiesa?

Nežinia...

2007.,Vilnius

jammin'

"Pytanie uwalnia wiedzę." /
"Klausinėjimas išlaisvina žinojimą."

[Mano draugų poezija]

degu. degu karščiu. o degtuką numeti tu. noriu tavo prisilietimo...noriu tavo iškrypusio ir nesveiko žaidimo. tai nėra pabaiga. tai tik pradžia...susipažink su aistra...pajausk jos aštrų skonį..jauti kaip ji degina tave viduje? ji kaip heroinas išpildo visą tavo kūną...tavo protą...tavo mintis. išėjimas per toli. ir jauti...kad kartą paragavęs sustot negali..duok man visą save...noriu jaust tave...noriu turėt tave...noriu mylėt tave.......

by ms.coffee

[Mano draugų poezija]

liūdnas dangus dengia miegantį miestą. jaučiu vienišos nakties šaltį viduje.debesys plaukia per tilius kiemus. užskleistos žaliuzės.šėšėliai lovoje. kavos kvapas. puodelio šiluma. kažkur toli įsižiebia audra..galvoje senu intrigų garsai...dramų nesuskaičiuotos scenos. tavo sapne aš žvaigždė iš seno romano...tavo rankos kaip antklodė dengianti mano nuogą kūną...kvepalai vedantys iš proto.... kava tave žadina.o laikrodis tiksi.....cigaretės dūmas užstrigęs plaučiuose...mintys žudo labiau nei vakarykštis vynas...liūdesys neduoda ramybės. atmintis parodo tuos laikus,kartu su tavim praleistus...ir...nebelieka jėgų...suprantu......sunku būt kartu

by ms.coffee

[Some of my poetry]

Kiekviena paaukota dalelė kuria visuomenę

Koks jausmas stovėti ant stogo krašto žvarbų sausio rytą ir žiūrėti žemyn? Ar tada žmogus jau pradeda suprast, kas viską prarado, ar tik šypsosi, pekėlęs rankas į šalis? Apie ką jis mąsto? Ar paskutinę minutę žmogus svarsto, kojų pirštais kabindamasis į stogo skardą, ką daryt? Ar jis raudoja, ar skardžiai juokiasi, būdamas penkiolikos metrų aukštyje? Kodėl kartais jis vaikšto kvadratėliais sukdamas ratus? Kodėl dažnai savižudžiai rašo ilgus atsisveikinimo laiškus, o dažnai – išeina tą akimirką, kada mažiausiai to tikimės? Ką jaučia tie, kurie paskutines gyvenimo sekundes skrenda, ar jie ką nors mąsto? Ir kaip gyvena tie, kuriuos pavyko išgelbėt, ar jie nepyksta ant likimo, bandydami pakartoti tai dar kartą? Kada žmonija priėjo bedugnės kraštą? Nuo kada ta bedugnė pasidarė madinga, užuot būdama kvaila? Kada mes pradėjome krist nebepajėgdami atsikelt? Kada atsidarėme avarinio išėjimo duris, nemokėdami kantriai laukti savo eilės prie paradinių durų, džiaugdamiesi tuo, ką turime čia ir dabar? Nuo kada nuopoliai tapo be pakilimų? Kada nuostojome matyt miškų žalumą, jaust vėjo kutenimą, užuost gėlių žydėjimą?!

Kas nutiko žmonėms, kad jų vyriška drąsa išgaravo? Kur mes suklupome prarasdami norą eiti toliau? Ar kada nors atsitiesime? Ar išmoksime mylėti ir būti mylimi taip, kaip turėtų būti? Ar išmoksime džiaugtis ryto saule, jausti palaimą grįžę namo pas artimuosius, užjausti ir padėti draugui? Ar tai tik išpūstas mano vilčių burbulas?

O gal pradėkim nuo savęs? Kiekvienas taikiai aukodamas lygiai tiek, kiek reikia sukurti visuomenei, kurioje žmonės veržtųsi gyventi. Gyventi iš visų jėgų. Iki pat galo. Gal net ilgiau...

2008.01.05.,Vilnius

jammin'

"Tylko ludzie cierpiący robią rzeczy, powodujące innych cierpieć." /
"Tik kenčiantys žmonės daro dalykus, verčiančius kentėti kitus."

My haiku

Jis lėtai krito,
Atsivėrė praraja
Jo jau nebėra.

Reklamos vis mus
gaudo,smaugia,puola ir
pasiduodam jom!

Tūkstantis miestų,
Miliardai žmonių.Nulis
atsakymų,taip?

Veidai,vardai,tu,
jis,ji...Visuma? Tiesa
slypi anapus.

Ketvirtas taktas
ir šokis paskutinis.
Baigėsi daina.

Tuščias veidas ir
šaltis nuo jo pasklido...
Uždegsiu tave.

Matau tave pro
stiklą.Arti-toli.Ar
daužysime jį?

Šalta,nepalik,Stok!
Atsisuk,šildyk.Tiesa,
ar ne? Neviena.

Bėgu nuo tavęs.
Vejiesi mane,kai aš
sprunku nuo...Ratas.

Brisdami gatve
ieškom savęs. Nerandam.
Neatsisukit.

Veidas priešais tau
nusišypsojo? Ne. Tau
tik pasirodė.

Liūdnas,laimingas?
Saugok laimę rytojui.
Geriau pataupyk.

Mažas lašelis
slinko kaklu. Ne, tai ne
vanduo-prakaitas.

2007.11.,Vilnius

Najbardziej w stylu haiku lubię to, że występuje tu sroga ilość sylab 5-7-5. Wiersze więc są krótkie, myśl często jest niedokończona, co zostawia za sobą tajemniczość i urok pisania lub też myśl wyraża się łatwym i zrozumiałym, krótkim słowem.

jammin'

Haiku

Haiku, (jap. 俳句; nazywane też hokku, haikai) – japońska forma poetycka.

Wers wyjściowy haikai no renga - żartobliwej pieśni wiązanej jest najważniejszą częścią utworu, ponieważ określa jego tematykę i nastrój. Proces kompozycji wyglądał następująco:

* układano hokku o liczbie sylab: 5 + 7 + 5 (pisanych w jednej linijce)

Haiku (jap. 俳句) yra prozinės poezijos stilius. Tai Japonijos poezijos forma, XIX a. Masaoka Šiki pataisytas hokku (jap. 発句), pradinės eilės iš dviejų dalių eilėraščio haikai no renga.

Haiku yra vienas sėkmingiausių ir svarbiausių tradicinės japonų poezijos žanrų. Haiku šiuo metu yra 17 skiemenų eilių forma susidedanti iš trijų metrinių dalių iš 5, 7, 5 skiemenų.

Kiedyś w Wilnie trwał konkurs haiku. Brałam w nic udział, więc przedstawie kilka swoich haiku./
Kažkada Vilniuje vyko haiku konkursas. Dalyvavau jame, tad pateiksiu keletą savo haiku.

"Największe bogactwa są te, co tkwią wewnątrz nas."
"Didžiausi turtai yra tie, kurie slypi mūsų viduje."

[Some of my poetry]

***

Guliu. Ir šalta. Nuogas kūnas tarp
baltų pagalvių.
Užmerktos akys. Skrendu.
Nematau, negirdžiu. Tik jaučiu, tik jaučiu.
Nebėra kūno, svorio, aš sklandau.
Prieini. Tavo lūpos ant mano akių.
Pabundu. Šiluma. Tavo kūnas. Tavo pečiai.
Tavo delnai. Begėdiškai bučiavai, įsiliejai.
Nebuvau aš, nebuvai Tu. Buvom mes.
Tik kartu. Aistra. Tyla. Be žodžių, be garsų.
Užmerktos akys, tik kūnai viens ant kito,
taip abu.
Drėgna, karšta, mes abudu.
Meilės kvapas, rožių kvapas.
Tarp delnų, tarp ausų.
Skverbiasi, jaučiu. Jaučiu.
Drėgnos lūpos, karštas alsavimas,
ant sparnų. Vėl skrendu.
Vergai šiam pasauly.
Viens kitam amžinai. Visada.
Kankink, kankink mane!
Įkąsk, perplėšk, suvalgyk, praryk!
Jausk, nenustok, pavaryk!...
Nuogas kūnas tarp baltų pagalvių.
Šalta. Kur tu?

2007.08.,Vilnius

jammin'

[Some of my poetry]

***

Rutuliukai, linijos, linijos... Linijos.

Dieve, koks mėšlas.

Vidury baltos dienos. Vienatvė.

Pagrobk mane. Smauk.

Atimk iš manęs gyvenimą.

Noriu nebūti. Noriu pranykt.

Žudyk.

Būk negailestingas, šaltas.

Noriu būti toli.

Toli. Kitur.

Net negaliu verkti.

Aš priversta. Priversta šypsotis.

Ir vaidint, kad myliu gyvenimą.

Kad jį myliu...

Pfff... Rėksiu.

Velnias, negaliu!

Tu mane smaugi.

Neišleidžiu nė garso.

Pabaiga čia pat.

Dėkoju.

Iki pasimatymo.

2008.02.,Vilnius

jammin'

[Some of my poetry]

Saldžių sapnų

Noriu užmigti.
Ilgam, ilgam.
Tam, kad pabusčiau,
kai viskas pasikeis.
Kai viskas bus gerai,
kai nejausiu skausmo,
kai norėsiu gyvent.
Ir juoktis.
Nuoširdžiai. Iki ašarų.
Kad nuo juoko skaudėtų pilvą.
Noriu grįžt tada,
kai visos problemos bus
negrįžtamai dingusios.
Kai gatvėse žmonės šypsosis,
kai nebus neapykantos.
Ir melo.
Kai žmonės mokės mylėti
visa savo siela.
Kai nebus pykčio,
kai vietoj jo skambės muzika.
Nežinau, ar aš pabusiu,
nes tai, ko noriu yra
neįgyvendinama.
Todėl leisk man miegoti.

2008.01.04.,Vilnius

jammin'

[Some of my poetry]

Mūsų pasaka

Aš laukiu, o tu bėgi pas mane
ant stogo bijodamas vėluoti.
Aš svaigstu. Nes šią beprotybę
susikurėm kartu. Tu lėki.
Per pusnis sniego skubi.
O aš tavęs laukiu, ant
dvylikaaukščio namo.
Ką mes darom? Mes nežinom.
Negalvojam, skubam mes.
Štai ir tu! Žudomės kartu pasenti
nenorį. Nes mirdami jauni, sukursim
pasaką, kuri bus graži.
Tragiška ir perpildyta mūsų aistra.
Nes tai meilė – beprotybė ir kaitra.
Mūsų širdyse. Apkabink mane, stipriai.
Sulaužyk kaulus! Apkabink nuoširdžiai,
kaip moki tik tu. Iš visų jėgų.
O aš įkąsiu tau į kaklą, taip kaip visada.
Prisimindami, kas buvo paskutinį kartą.
Pilkame danguje. Skraidink mane.
Duokš delną.
Mūsų pasaka – ji jau baigta.
Žmonės! Skaitykit ją, ji jums primins
dvi degančias širdis.
Ant stogo. Sausį. Ryte.

2008.01.27.,Vilnius

jammin'

[Some of my poetry]

Padaryk tai

Žudyk.

Žudyk mane iš naujo.

Vėl ir vėl.

Trypk, smauk.

Perplėšk sielą.

Degink, griauk.

Kelk skausmą. Didelį.

Mėgaukis. Mylėk savo kūrinį.

Tavo kūrinys – tai aš.

Bejėgis, gulintis, prarastas, išnykstantis...

Tavo atmintis visada saugos tavo

sukurtą šedevrą.

Dievink savo genialumą.

Rūkyk ir žiūrėk.

Ir įsimink. Ilgam. Amžiams.

Sužalotas kūnas, prarasta siela.

Sutrypti jausmai. Sudegintos svajonės.

Gerk. Ir džiaukis.

Tu dydis menininkas – gyvenimų grobėjas.

Juokis, savo nesveiku juoku.

Sprink juo. Nuoširdžiai.

Susikurk balzamą sielai.

Sudarytą iš mano naivių lūkesčių,

aukštų tikslų ir žiupsnelio ašarų karčių.

Jausk malonumą.

Nuo šiol aš – nykstantis balzamas

tavo dirbtinai sielai.

Kuri yra sukurta iš svetimų gyvenimų.

Juokis ir verk.

Gerk mano kraują ir dainuok.

Cha, cha, cha.

Man jau nesvarbu.

Viso gero. Ate.

2008.01.05., Vilnius

jammin'

"Bez celi płyniesz przez życie." /
"Be tikslų plauki per gyvenimą."

"Zsynchronizowanie - to sposób Boga zostać anonimowym." /
"Sinchroniškumas - tai Dievo būdas išlikti anonimiškam."

[Some of my poetry]

Ryto skrydis

Rytas, aušta. Ne, ne, NE!
Nenoriu keltis, kam?
Kam eit, kam gyvent, kam tikėtis?
Aš pagulėsiu...
Šiltas patalas, skauda akis, galvą.
5 valanda ryto!
Atsikeliu – sulyg pirmu žingsniu mane
nuo piršto galiuko iki kaklo persmelkia
ledinis šaltis, aš jaučiu jį.
Jaučiu gyvenimą – šaltą, aštrų.
Jis čia pat, mano kūne, mano gyslose.
Jis šaukia mane – atsikalbinėju.
Nenoriu, tingiu eit, tingiu gyvent.
Pavargau, duokit atsipūst.
Prie lango – už jo sniegas.
Toks...baltas, nekaltas...šaltas.
Verkiu. Springstu ašarom, vaizdas susilieja.
Ką pražiopsojau, ką praleidau,
ko neregėjau? Kur buvau,
nejau viską pramiegojau?
Krato mane.
Jaučiu šaltį, per visą kūną, per save.
Mazochistė. Man patinka, atidarau langą.
Gūsiai snaigių + vėjo persmelkia mane.
Verkiu. Pusnuogė. Gruodį.
Viena. Ant palangės. Nukarusios kojos.
Užsimerkiu. 13/4 sekundžių skrydžio.
Dangoraižio viršuje.
Ate, brangieji.
Negrįšiu, jau nebe.

2007.12., Vilnius

jammin'

[Some of my poetry]

Kas tai buvo?

Muzika. Galvos skausmas. Šurmulys.

Vemsiu. Skausmas. Kakofonija bjaurių garsų.

Šliaužiu. Negaliu. Žliumbiu.

Kažkas dar spiria į šoną.

Balon snukiu. Išsuktu kaklu.

Kraujo purslais springstu.

Ir dūstu. Lietus ir kruša.

O aš beveik nuoga.

Su džinsais ir palaidine.

Basa. O pėdoj stiklas.

Tai palyginti smulkmena.

Kas man, kas aš? Tamsu.

Nežinau, už kiek laiko pabundu, bet pašoku.

Su apvyniotu kaklu, bintas ant pėdų, Ir riešų.

Atsistot bandau, bet nesugebu.

Pykstu. Rėkiu!

Esu milžiniškoj lovoj tarp kažkokių raudonų rožių!

Ant mano kūno baltas chalatėlis.

Ir daugiau nieko.

O štai įeina jis. Lieknas, aukštas, blyškus...

Ramus. Nepaprastai ramus!

Prisėda ant lovos ir klausia, kas esu.

O aš pasiuntu! Rėkiu, nes nežinau,

ką padariau ir ką čia veikiu!

O jis sako – „Nurimk, mes čia abu.“ –

Ir pasakoja man, kaip rado mane

gulinčią ant šaligatvio, visą šaltą,

purviną, kruviną.

Pasakoja, kaip atsibust nebegalėjau, kaip

tvarkė mano sužeistą kūną su pagalba daktarų.

Man gėda. Apsižliumbiu ir jį apkabinu.

O jis šypsosi ir sako – „Ilsėkis, o aš atnešiu pusryčius.“ –

Man silpna, bet jau nebebaugu.

Tik nieko suprast nebegaliu. Kur esu ir ką veikiu.

Bet viską man paaiškina ir aš apsidžiaugiu.

Nes likau gyva, nors tai buvo nerealu. Dėkot turiu tam,

kuris stovi priešais.

Kuris nežino mano vardo, o mane slaugo.

Nusišypsau. Užmiegu.

Kas toliau? Toliau aš nebepamenu...

2007.12.26., Vilnius

jammin'

[Some of my poetry]

***

Ramu. Ir niekas nebevyksta.
Gyvenimas ir tiek. Namai – mokykla.
Darbai. Ta pati rutina.
Viena diena, viena minutė.
Jau nežinau, kaip turi būti.
Supainiojai. Pakeitei. Ne taip. Ne taip!
Juk pamiršau tave, neieškojau,
nesapnavau, nebegalvojau, neverkiau.
O tu grįžai.
Kam? Kas prašė?
Dink. Aš maldauju, įsakau!
Sudeginti laiškai, sulaužyti diskai.
Apvalyta širdis.
Taigi ate.
Kam esi iš vis?
Juk nerašiau, nekviečiau...
Tu mane žudai.
Išeik.
Mirštu. Juokis.
Nes dingstu. Ate.
Nesugriausi rutinos.
Ji jau užbaigta.
Ir taškas. Kelio atgal nėra.

2007 m. žiema, Vilnius

jammin'

[Some of my poetry]

„Something“

Žalioji arbata. Vaisiai.

Stebuklinga tūkstančio vitaminų piliulė.

Actimel. Air-wick.

Tobulas pasaulis. Grafikas.

Centimetrų tikslumas, kilogramų trūkumas.

Puikybė. Idealas.

Svajonių nėra. Tobulas darbas.

Ir vėl grafikas. Visuma?

Idealizmas?

Nesąmonė. Beskonės dienos.

Rutina. Pabaiga.

Tikėkis ir lauk.

2007.11. Vilnius

jammin'

"Poznaj siebie, a los odnajdzie cię sam." /
"Pažink save ir likimas pats atras tave."

[Some of my poetry]

Do ojczyzny

Czym dziś dla ciebie jest wolność?
Zastanów się czasem nad tym, co masz.
Narzekasz na setki rzeczy, twierdzisz, że życie ci niemiłe.
Ale chociaż przez chwilę ceń tę wolność,
Przecież masz tyle dużo,
Lecz czy doceniasz to?
Nie przykładasz starań do swego życia,
a byłoby tak przykro nie wykorzystać danej ci szansy.
A dane jest naprawdę wiele.
Tylko pomyśl, jakim trudem wywalczono nam wolność?
Ile krwi, łez przelano…
Czy umiesz docenić to, że robisz, co chcesz,
jedziesz tam, gdzie dusza zapragnie.
Masz swój dom, swoją szkołę... Masz całe miasto,
cały świat…
Rozglądnij się dookoła,
Masz WSZYSTKO.
Szanse są ogromne!
Chcesz popularności, szczęścia, może pieniędzy?
Proszę bardzo – bierz to.
Teraz możesz wybierać, czego się uczyć,
wszystkie zawody, prace.
Jesteś wolny.
Jestem pewna, że nie boisz się wyjść z domu?
Dokoła nie wybuchają bomby, nie strzela się…
Uważasz to za zwykłą rzecz, że…
w tym nie ma nic nadzwyczajnego?
Ale nawet nie tak dawno było całkiem inaczej.
Spytaj dziadków. Było tragicznie.
Przecież nie myślisz o tym, nie boli cię to.
A szkoda... Musiałoby.
Pomyśl tylko, jakim trudem…
Naucz się doceniać to.
Kształć w sobie prawdziwego patriotę.
Naucz się kochać swoją ojczyznę,
Nawet jeżeli to dźwięczy zbyt wzniośle
i optymistycznie – zmieniaj świat.
Zacznij od siebie. Zadbaj o bliskich,
ubogich dzieci. Korzystaj z wolności dziś.
Pamiętaj o tym, że jesteś wolny.
Nikt nie zna dalszego swego losu,
Nikt nie wie, co będzie jutro.

2007/2008 rok, Wilno

jammin'

[Some of my poetry]

***


Jestem jeszcze bardzo młoda,
ale ciągle o tym myślę,
cóż to będzie potem,
gdy dorosnę.
Czy wyrosnę na człowieka,
co mie w przyszłym życiu czeka,
czy się spełnią me marzenia
i naiwne me życzenia.
A jak wszystko to przeminie –
szkolne lata, chwile miłe,
co zostanie w mej pamięci,
czy ten piękny świat dziecięcy,
czy poważny świat dorosły,
gdy się z marzeń już wyrosło
smutna starość już nadejdzie,
potem w inny świat odejdzie.
Wszystko ma gdzieś swój początek,
potem koniec też nadchodzi.
Jak to życie przeżyć tak,
by swój miało piękny smak.
By o tobie ktoś pamietał
w dzień powszedni i też w święta.
Trudna rada, jak tu żyć,
by dla wszystkich miłym być.

2005 rok, Wilno

jammin'

[Some of my poetry]

Do Jana Pawła II

Kocham Go bardzo,

bardziej niż cały świat.

On – to słońce w moim życiu,

tak jak woda na pustyni,

tak jak ląd na oceanie

nieskończonej wody.

On – to dla mnie wszystko!

Kocham Go tak bardzo,

że aż dusza boli,

że aż serce pęka.

Choć to miłość jednostronna,

jest na zawsze, jest dozgonna.

Chociaż taka niemożliwa,

jest tak mocna i tak żywa.

Czysta, jasna i serdeczna,

budująca i bezpieczna.

Tak jak słońce w jasnym niebie

bardzo mocno kocham Ciebie.

Ten, kto wierzy bardzo szczerze,

kocha Ciebie, mój papieżu!

2005 rok, Wilno

jammin'

[Some of my poetry]

***

Labas, tai aš – tavo viltys, lūkesčiai, svajonės.
Aš tavo galvoje, kūne, širdy.
Varau tave iš proto, verčiu vekt, juoktis, rėkt!
Pokšt! Nusižudau.
Tavo viltys, lūkesčiai, svajonės...
Dingsta. Aš dingstu.
Tavo sudevėtas, jaunas kūnas ant grindų.
Užvaldžiau tave.
Bet mes jau ne kartu.
Ate, mielasis!
Tu be svajonių, be vilčių.

2007.12.,Vilnius

jammin'

[Some of my poetry]

M + M

Jos rankos slinko tavo drebančiu kūnu,
ir tu tirpai iš malonumo.
Už lango lijo – o tau nuskilo.
Nes buvai su savo deive, kuri tave skraidina.
Jos veidas buvo deimantinis,
toks šaltas, baltas, popierinis.
Laimingas veidas, nes vienu mostu
ji pavertė tave vergu.
Tai buvo jūsų beprotybė,
beskonė pasaka auksinė.
Bučiavo kaklą tavo jauną,
po įkandimo laižė kraują.
Dvi mažos mergaitės svajonių kambary.
Ir sutrukdyt joms negali!

2007.12.26.,Vilnius

jammin'

[Some of my poetry]

Noriu skristi

Būk mano vampyru.

Įkąsk man. Bučiuok savo beprotišku bučiniu, kuris visada patiks.

Nes bus pirmas. Ir paskutinis.

Aš noriu skristi. Noriu matyt namų stogus.

Noriu jaust gaiviausią pasaulyje vėją.

Noriu, kad skraidintum mane ant savo rankų.

Kad laižytum mano šviežią, saldų kraują.

Noriu jaust Tavo kaulėtas rankas ant savo pilvo.

Noriu, kad Tavo lieknas, aukštas siluetas tą vienintelį kartą stovėtų už mano pilkos menkystės.

Trokštu jausti Tavo ledinį šaltį, kuris degina.

Skriskim. Ilgai ir greitai.

Ir aukštai.

Kodėl verki?

Aš nebijau išeit.

Man reikia tik to vienintelio, nepakartojamo skrydžio su Tavim.

Sakai, negrįšiu? Juk aš nenoriu!

Kai manęs neliks, skradinsi kitas.

Taip pat paskutinį kartą. Pasiaukosiu...

O! Čia nustebinai mane!

Tu nori duoti savo kraujo, kad tapčiau Tavo vampyre?!

Verkiu. Verkiu iš džiaugsmo.

Aš pamatysiu tai, ko nemato kiti.

Ir nuo šiol mes kartu – nemirtingi.

Glostau Tave.

Dabar ir aš esu šalta.

Nejaučiu skausmo, nevalgau.

Mano alkis – tik jaunam kraujui.

Susikibę delnais. Mūsų nesugriaus.

Kur šiąnakt skrendam?

Į rytus ar pietus?..

2007.12.26.,Vilnius

jammin'

[Some of my poetry]

Poema Dorkai

Ji beprotė, ji trenkta. Tai veža – tai jėga.

Lieknas kūnas, kerzai apačioj.

Ji tau spirs, bėk! Bėk nuo jos toliau.

Ji negailestinga, ji neverks.

Ji tave pakars ir nusižvengs.

Skaudinsit ne jūs – o ji.

Tik ar ilgai kentėsit, jei būsit pakarti?

Beskonis kraujas jūsų, tik purvins baltą kilimą.

Jūs šiukšlės, beverčiai sutverimai.

Jūsų net negaila, nebent...

Už vieną daiktą, už auskarą auksinį, 6 gramų.

Tik gaila auskaro...Nes jūs beverčiai sutverimai.

Mirkit lėtai, jausdami mirties kvapą, tokį saldų – tokį kartų.

Kviesk mamą.

Maldauk, maldauk pagalbos.

Vis tiek nieks neateis,

Supūsi, išnyksi. Šiukšlė dings.

Tu dingsi.

Ji beprotė, ji jėga.

Ji veža – tu nebe.

2007.11.,Vilnius

jammin'