degu. degu karščiu. o degtuką numeti tu. noriu tavo prisilietimo...noriu tavo iškrypusio ir nesveiko žaidimo. tai nėra pabaiga. tai tik pradžia...susipažink su aistra...pajausk jos aštrų skonį..jauti kaip ji degina tave viduje? ji kaip heroinas išpildo visą tavo kūną...tavo protą...tavo mintis. išėjimas per toli. ir jauti...kad kartą paragavęs sustot negali..duok man visą save...noriu jaust tave...noriu turėt tave...noriu mylėt tave.......
by ms.coffee
Kiekviena paaukota dalelė kuria visuomenę
Koks jausmas stovėti ant stogo krašto žvarbų sausio rytą ir žiūrėti žemyn? Ar tada žmogus jau pradeda suprast, kas viską prarado, ar tik šypsosi, pekėlęs rankas į šalis? Apie ką jis mąsto? Ar paskutinę minutę žmogus svarsto, kojų pirštais kabindamasis į stogo skardą, ką daryt? Ar jis raudoja, ar skardžiai juokiasi, būdamas penkiolikos metrų aukštyje? Kodėl kartais jis vaikšto kvadratėliais sukdamas ratus? Kodėl dažnai savižudžiai rašo ilgus atsisveikinimo laiškus, o dažnai – išeina tą akimirką, kada mažiausiai to tikimės? Ką jaučia tie, kurie paskutines gyvenimo sekundes skrenda, ar jie ką nors mąsto? Ir kaip gyvena tie, kuriuos pavyko išgelbėt, ar jie nepyksta ant likimo, bandydami pakartoti tai dar kartą? Kada žmonija priėjo bedugnės kraštą? Nuo kada ta bedugnė pasidarė madinga, užuot būdama kvaila? Kada mes pradėjome krist nebepajėgdami atsikelt? Kada atsidarėme avarinio išėjimo duris, nemokėdami kantriai laukti savo eilės prie paradinių durų, džiaugdamiesi tuo, ką turime čia ir dabar? Nuo kada nuopoliai tapo be pakilimų? Kada nuostojome matyt miškų žalumą, jaust vėjo kutenimą, užuost gėlių žydėjimą?!
Kas nutiko žmonėms, kad jų vyriška drąsa išgaravo? Kur mes suklupome prarasdami norą eiti toliau? Ar kada nors atsitiesime? Ar išmoksime mylėti ir būti mylimi taip, kaip turėtų būti? Ar išmoksime džiaugtis ryto saule, jausti palaimą grįžę namo pas artimuosius, užjausti ir padėti draugui? Ar tai tik išpūstas mano vilčių burbulas?
O gal pradėkim nuo savęs? Kiekvienas taikiai aukodamas lygiai tiek, kiek reikia sukurti visuomenei, kurioje žmonės veržtųsi gyventi. Gyventi iš visų jėgų. Iki pat galo. Gal net ilgiau...
Nebuvau aš, nebuvai Tu. Buvom mes.
***
Rutuliukai, linijos, linijos... Linijos.
Dieve, koks mėšlas.
Vidury baltos dienos. Vienatvė.
Pagrobk mane. Smauk.
Atimk iš manęs gyvenimą.
Noriu nebūti. Noriu pranykt.
Žudyk.
Būk negailestingas, šaltas.
Noriu būti toli.
Toli. Kitur.
Net negaliu verkti.
Aš priversta. Priversta šypsotis.
Ir vaidint, kad myliu gyvenimą.
Kad jį myliu...
Pfff... Rėksiu.
Velnias, negaliu!
Tu mane smaugi.
Neišleidžiu nė garso.
Pabaiga čia pat.
Dėkoju.
Iki pasimatymo.
2008.02.,Vilnius
Padaryk tai
Žudyk.
Žudyk mane iš naujo.
Vėl ir vėl.
Trypk, smauk.
Perplėšk sielą.
Degink, griauk.
Kelk skausmą. Didelį.
Mėgaukis. Mylėk savo kūrinį.
Tavo kūrinys – tai aš.
Bejėgis, gulintis, prarastas, išnykstantis...
Tavo atmintis visada saugos tavo
sukurtą šedevrą.
Dievink savo genialumą.
Rūkyk ir žiūrėk.
Ir įsimink. Ilgam. Amžiams.
Sužalotas kūnas, prarasta siela.
Sutrypti jausmai. Sudegintos svajonės.
Gerk. Ir džiaukis.
Tu dydis menininkas – gyvenimų grobėjas.
Juokis, savo nesveiku juoku.
Sprink juo. Nuoširdžiai.
Susikurk balzamą sielai.
Sudarytą iš mano naivių lūkesčių,
aukštų tikslų ir žiupsnelio ašarų karčių.
Jausk malonumą.
Nuo šiol aš – nykstantis balzamas
tavo dirbtinai sielai.
Kuri yra sukurta iš svetimų gyvenimų.
Juokis ir verk.
Gerk mano kraują ir dainuok.
Cha, cha, cha.
Man jau nesvarbu.
Viso gero. Ate.
2008.01.05., Vilnius
Muzika. Galvos skausmas. Šurmulys.
Vemsiu. Skausmas. Kakofonija bjaurių garsų.
Šliaužiu. Negaliu. Žliumbiu.
Kažkas dar spiria į šoną.
Balon snukiu. Išsuktu kaklu.
Kraujo purslais springstu.
Ir dūstu. Lietus ir kruša.
O aš beveik nuoga.
Su džinsais ir palaidine.
Basa. O pėdoj stiklas.
Tai palyginti smulkmena.
Kas man, kas aš? Tamsu.
Nežinau, už kiek laiko pabundu, bet pašoku.
Su apvyniotu kaklu, bintas ant pėdų, Ir riešų.
Atsistot bandau, bet nesugebu.
Pykstu. Rėkiu!
Esu milžiniškoj lovoj tarp kažkokių raudonų rožių!
Ant mano kūno baltas chalatėlis.
Ir daugiau nieko.
O štai įeina jis. Lieknas, aukštas, blyškus...
Ramus. Nepaprastai ramus!
Prisėda ant lovos ir klausia, kas esu.
O aš pasiuntu! Rėkiu, nes nežinau,
ką padariau ir ką čia veikiu!
O jis sako – „Nurimk, mes čia abu.“ –
Ir pasakoja man, kaip rado mane
gulinčią ant šaligatvio, visą šaltą,
purviną, kruviną.
Pasakoja, kaip atsibust nebegalėjau, kaip
tvarkė mano sužeistą kūną su pagalba daktarų.
Man gėda. Apsižliumbiu ir jį apkabinu.
O jis šypsosi ir sako – „Ilsėkis, o aš atnešiu pusryčius.“ –
Man silpna, bet jau nebebaugu.
Tik nieko suprast nebegaliu. Kur esu ir ką veikiu.
Bet viską man paaiškina ir aš apsidžiaugiu.
Nes likau gyva, nors tai buvo nerealu. Dėkot turiu tam,
kuris stovi priešais.
Kuris nežino mano vardo, o mane slaugo.
Nusišypsau. Užmiegu.
Kas toliau? Toliau aš nebepamenu...
2007.12.26., Vilnius
„Something“
Žalioji arbata. Vaisiai.
Stebuklinga tūkstančio vitaminų piliulė.
Actimel. Air-wick.
Tobulas pasaulis. Grafikas.
Centimetrų tikslumas, kilogramų trūkumas.
Puikybė. Idealas.
Svajonių nėra. Tobulas darbas.
Ir vėl grafikas. Visuma?
Idealizmas?
Nesąmonė. Beskonės dienos.
Rutina. Pabaiga.
Tikėkis ir lauk.
2007.11. Vilnius
Do Jana Pawła II
Kocham Go bardzo,
bardziej niż cały świat.
On – to słońce w moim życiu,
tak jak woda na pustyni,
tak jak ląd na oceanie
nieskończonej wody.
On – to dla mnie wszystko!
Kocham Go tak bardzo,
że aż dusza boli,
że aż serce pęka.
Choć to miłość jednostronna,
jest na zawsze, jest dozgonna.
Chociaż taka niemożliwa,
jest tak mocna i tak żywa.
Czysta, jasna i serdeczna,
budująca i bezpieczna.
Tak jak słońce w jasnym niebie
bardzo mocno kocham Ciebie.
Ten, kto wierzy bardzo szczerze,
kocha Ciebie, mój papieżu!
2005 rok, Wilno
Noriu skristi
Būk mano vampyru.
Įkąsk man. Bučiuok savo beprotišku bučiniu, kuris visada patiks.
Nes bus pirmas. Ir paskutinis.
Aš noriu skristi. Noriu matyt namų stogus.
Noriu jaust gaiviausią pasaulyje vėją.
Noriu, kad skraidintum mane ant savo rankų.
Kad laižytum mano šviežią, saldų kraują.
Noriu jaust Tavo kaulėtas rankas ant savo pilvo.
Noriu, kad Tavo lieknas, aukštas siluetas tą vienintelį kartą stovėtų už mano pilkos menkystės.
Trokštu jausti Tavo ledinį šaltį, kuris degina.
Skriskim. Ilgai ir greitai.
Ir aukštai.
Kodėl verki?
Aš nebijau išeit.
Man reikia tik to vienintelio, nepakartojamo skrydžio su Tavim.
Sakai, negrįšiu? Juk aš nenoriu!
Kai manęs neliks, skradinsi kitas.
Taip pat paskutinį kartą. Pasiaukosiu...
O! Čia nustebinai mane!
Tu nori duoti savo kraujo, kad tapčiau Tavo vampyre?!
Verkiu. Verkiu iš džiaugsmo.
Aš pamatysiu tai, ko nemato kiti.
Ir nuo šiol mes kartu – nemirtingi.
Glostau Tave.
Dabar ir aš esu šalta.
Nejaučiu skausmo, nevalgau.
Mano alkis – tik jaunam kraujui.
Susikibę delnais. Mūsų nesugriaus.
Kur šiąnakt skrendam?
Į rytus ar pietus?..
2007.12.26.,Vilnius
Poema Dorkai
Ji beprotė, ji trenkta. Tai veža – tai jėga.
Lieknas kūnas, kerzai apačioj.
Ji tau spirs, bėk! Bėk nuo jos toliau.
Ji negailestinga, ji neverks.
Ji tave pakars ir nusižvengs.
Skaudinsit ne jūs – o ji.
Tik ar ilgai kentėsit, jei būsit pakarti?
Beskonis kraujas jūsų, tik purvins baltą kilimą.
Jūs šiukšlės, beverčiai sutverimai.
Jūsų net negaila, nebent...
Už vieną daiktą, už auskarą auksinį, 6 gramų.
Tik gaila auskaro...Nes jūs beverčiai sutverimai.
Mirkit lėtai, jausdami mirties kvapą, tokį saldų – tokį kartų.
Kviesk mamą.
Maldauk, maldauk pagalbos.
Vis tiek nieks neateis,
Supūsi, išnyksi. Šiukšlė dings.
Tu dingsi.
Ji beprotė, ji jėga.
Ji veža – tu nebe.
2007.11.,Vilnius
Na skwerach,w parkach i ulicach Wilna coraz częściej widzimy tańczącą młodzież. Młodzi ubierają się w szerokie, bardzo luźne ubrania. Stojąc w kole, wspierają tańczącego rytmicznym klaskaniem. Czasami mijając takie towarzystwo, nie możemy oderwać wzroku od tańczących.
Hipnotyzuje nas perfekcyjność wykonywanych ruchów, których nie potrafilibyśmy powtórzyć.
Hip-hop-to ruch kulturowy oraz gatunek muzyczny. Powstał w latach 70-tych XX wieku w Nowym Jorku,zainicjowany przez Afroamerykanów i Latynosów. Od chwili powstania w nowojorskiej dzielnicy Bronx hip-hop roprzestrzenił się na całym świecie. ”Wcześniej w obozach koncentracyjnych Murzyni nie mogli się bić,więc taniec stawał się formą protestu. Ustawiali się w grupach, improwizowali muzykę i tańczyli. Każdy ruch miał wiele znaczeń. To był sposób wykazania uczuć, gdy nie było innych możliwości.” – twierdzi Agata Peczul, którą spotkałam tańczącą na jednej z uliczek Wilna. Dziewczyna tańczy hip-hop 4 lata. Jako dziecko bardzo lubila koszykówkę, ale pewne ogłoszenie w czasopismie, zapraszające do kółka tanecznego, przywiodło ją do zespołu „Locked Signs”. Na koncie zespołu jest Grand Prix w konkursie „Lietaus žydėjimas“.
„Pierwsze dwa lata nauki tańca były bardzo trudne, jak fizycznie, tak i psychicznie. To były „czarne początki” – z uśmiechem przypomina Agata. Próby najczęściej odbywały się w piątki, soboty, trwały po kilka godzin. „Musiałam rezygnować z piątkowych rozrywek z przyjaciółmi, a wieczory spędzać trenując.” – dodaje dziewczyna. Maturzystka nawet w klasie 12 nie zrezygnowała z tańca.”Na pierwszym miejscu stawiam tańce, potem jest szkoła. Chociaż wiem, że powinno być inaczej.” Według Agaty, hip-hop - to także pogłębianie wiedzy w dziedzinie kultury Afroamerykanów , oglądanie występów i uczenie się od takich mistrzów jak Fabrice czy Joseph Go. Europejską stolicą hip-hopu dla Agaty jest Francja. „Większość uważa, że hip-hop jest kulturą wyłącznie czarnoskórych narkomanów, ale ja jestem żywym przykładem,że tak nie jest.” – mówi dziewczyna. Palenie czy picie alkoholu nie pozwoliłoby Agacie osiągnąć tego,co obecnie potrafi. „Po prostu czlowiek fizycznie nie wytrzymałby.” Wolny czas dziewczyna spędza właśnie na próbach,czy z przyjaciółmi na imprezach, w klubach. Zdaniem Agaty, hip-hop, to nie sposób na zabijanie czasu, a poważne zajęcie. Zamiast oglądania TV czy leniuchowania przed komputerem, musisz ćwiczyć.
Swoją przyszłość Agata chce związać z tańcem, zastanawia się nad studiami choreograficznymi. Agata maturę ma za sobą, zostało czekać na wyniki. „Oczywiście, mogę wybrać prawo,studia ekonomiczne, ale to nie zastąpi dla mnie tańca.” – podsumowuje. Życzę więc Agacie powodzenia, najlepszych wyników podczas matury i natchnienia twórczego.
