[Some of my poetry]

***

Neapykanta.

Ar egzistuoja amžina?

Kai trypia tau savigarbą,

Ir žinai, kad nesi laisva.

Pabėgti negali – negrįši.

O tęst tokį gyvenimą nematai jokio tikslo.

Junystė lekia,

Laikas nelaukia.

O nakties dvelksmas

Pas save vis šaukia.

Laisvė.

Neturi jos visai,

Kaip vergai – seniai kadais,

Taip tu – belaisvė šiais laikais.

Pagrobtų kas, tu bėgtum...

Nes tikslas – tai stogais pralėkti.

Kartu – delnais ir sielom susikibę.

Sukursim savo beprotybę.

Ir apie pasekmes mes negalvosim.

Mes tik kursim ir svajosim.

Pabėgom ir grįžti neketinam.

Nuo šiol mes vienas kitą ginam.

Ir niekas jau nebebaisu,

Nes viens už kitą mūru.

Tėvai mus taip baugino,

O štai mes gyvenam sau be niekieno leidimo.

Mes mirti pasiryžę jauni,

Nes tai gražu. Amžinai girti.

Apsvaigę, purvini...

Laimingi.

Be maisto, pinigų,

Kruvinų veidų.

Bet mums nė motais,

Esam gyvenimo kovotojai.

2007 m., Vilnius

jammin'

[Some of my poetry]

Vertinu Ją

Trenkta, pašėlus, nesveika, bet miela.

Taip, tai Ji – mano pana.

O gal ne?

Kodėl mes draugai?

Mus vienija muzika ir Shane ;]~

Mano maža princesė, dama.

Myliu aš Ją?

Nežinia, nežinia.

Jos kūnas arti, o siela toli.

Ir prisikast prie jos negali.

Nemoki.

Ji mane svaigina gitaros muzika,

kai groja nuoširdžiai, tamsoje.

užsuka kartais vakarais, paslapčia.

O man džiugu,

nes Ji suardo mano vienatvę.

Jos marškiniai – tai etiketė stiliaus,

kurį gina Ji tvirtai.

Perkąst Ją sunku,

nes kietas riešutėlis, tai ne ledai ant pagaliuko.

Kartais baugu laikyt tikru draugu,

bet tai nesvarbu.

Nežinau tikrai,

ar tęsis tai ilgai.

Naktimis sapnuoju Ją,

lyg man Ji lesbė sutverta!

O gal ne lesbė, gal sveika.

Bet tai jau pasaka kita.

O kuo užbaigti šią?

Nežinia... ji užpildo mane.

2007.12.30.,Vilnius

jammin'

[Some of my poetry]

***

Jei mirčiau – tai būtų gražu.

Artimieji kaltintų save dėl mano netekties,

ignoravimo mano paprastų svajonių ir norų.

Maldautų mano ar Dievo atleidimo.

Draskytų sau veidą, rėktų.

Verktų ir juoktųsi, vemtų ir alptų

pamatę mano šaltą, bejausmį kūną.

O gal ir ne.

Gal paprasčiausiai demonstratyviai paverktų prieš draugus ir gimines.

O po to eitų gedulingų pietų.

Kimštų mišraines į save ir gertų

„mirusios atminimui“.

Prie stalo pasakotų linksmas istorijas

giminėms, pateiktų kulinarijos receptus

ir trokštų pašokt.

Aišku, „mirusios atminimui“!

Arba svajotų, po stalu tenkindami

vieni kitus, apie naktį, kurioje jie

guostų viens kitą. Dėl mirusios!

O kitą rytą eitų i darbą, klubą ar barą.

Mylėdamiesi, šokdami ar gerdami.

Aišku, Jos atminčiai!

Taigi nemirsiu.

Džiaukitės, turėdami mane.

Aš jūsų likimo dovana.

Aš galvos skausmas, jus nešoksite

per mano laidotuves. Ne dabar.

Ir negerkit už mano sveikatą,

geriau jau sprinkit.

2008.03.23.,Vilnius

jammin'