Friday, July 17, 2009
Tuesday, July 14, 2009
[Some of my poetry]
Prisiminkime Luką =]~
Norėčiau tapti snaige.
Skraidyt ir kristi.
Dailiai, pamažu.
Noriu būt mažu baltu pūku.
Kad neštų vėjas, nuo rupesčių.
Aukštai, aukštai.
Ir būtų galima gyvent laimingai.
Kelias valandas, ar minutes,
bet vis šis tas! . .
Ir prasmę turėčiau,
visus aplankyt galėčiau.
Perskrist, šyptelt, taip toliau.
Dar nepavargau, skraidau.
Ir eidamas gatve,
atkreipk dėmesį į mažą snaigę.
Jei ji nukris ant tavo žando,
laikyk tai bučiniu nekaltu.
Ir prasiskverbsiu į tave, į tavo odą.
Norėčiau būt snaige maža,
ir šaltai bučiuoti Tamstą.
Norėčiau tapti snaige.
Skraidyt ir kristi.
Dailiai, pamažu.
Noriu būt mažu baltu pūku.
Kad neštų vėjas, nuo rupesčių.
Aukštai, aukštai.
Ir būtų galima gyvent laimingai.
Kelias valandas, ar minutes,
bet vis šis tas! . .
Ir prasmę turėčiau,
visus aplankyt galėčiau.
Perskrist, šyptelt, taip toliau.
Dar nepavargau, skraidau.
Ir eidamas gatve,
atkreipk dėmesį į mažą snaigę.
Jei ji nukris ant tavo žando,
laikyk tai bučiniu nekaltu.
Ir prasiskverbsiu į tave, į tavo odą.
Norėčiau būt snaige maža,
ir šaltai bučiuoti Tamstą.
2008.03.07., Vilnius
jammin'
jammin'
Tuesday, July 7, 2009
[Some of my poetry]
***
Tamsu. Ir lyg turėtų būt ramu ir gera, bet...
Trūksta kažko, tamsa per kūną, sielą, skverbiasi į protą.
Nors kažkada vienatvė buvo kitokia.
Raminanti, gera. Pasikeitė kažkas.
Ir mintys ne apie gyvenimą, o žmogų sutiktą tenais.
Nerealu tai, pasaka kvaila. Iškalti iš galvos, kad meilės nebėra.
Svajoti draudžiama. Kankinu save.
Junystė lekia, o tu žudai laiką vakare. Sėdėdama viena.
Nesugražint jau bus šitų dienų, akimirką jauties jaunu.
Ir tai praeis vienu mirktelėjimu. Kartėlis burnoje, nes laisvė tavo apribota.
O ne, tu ne laisva! Tu kalinė, tu valkata!
Skurdi butybė be svajonių, be jausmų.
Ir jau tas pats, jau nėr tų lūkesčių.
Jau baigta. O laikas pralėkia. Ir vakarai tau širdį pjauna.
Ir pamažu vidus tuštėja, ir jau tu ne svajonių fėja.
Ir pamažu, suvokiant tiesą, burnoj kartu.
Nes jaunystė baigias, viens, du – vienu mostu.
Ir kada nors tu viską baigsi, pranešdama žmonėm, kad norėjai tik gyvent,
ir jausti žemę po savim. Tėvai gailėjo ir baimė perdėta.
O tau norėjos tik kvėpuot, tik jausti žmogų artimą.
Kurio taip ir nesutikai, nes gyvenimas praėjo po tėvų sparnais!
Dabar jau per vėlu, kai stovi tarp kitų kapų, žiūrėdami į tavąjį.
Galėjo daug pakeist, galėjo duot įkvėpt...
Bet nepakeistų to, jie visad buvo teisūs, ir neigti jų tiesos...
Beprasmiška ir šalta. Taip kaip lentelėj,
virš tavo kapo – kur amžina ramybė, norėjo tik kvėpuot, pajusti savąją esybę.
It tikslą, kurio nebebuvo. Pakeist galėjo, bet juk jūs tėvai – jūs teisūs,
anyway... Gyvenimas gražus.
Bjaurokit jį, kad būtų ir toliau bjaurus.
Tamsu. Ir lyg turėtų būt ramu ir gera, bet...
Trūksta kažko, tamsa per kūną, sielą, skverbiasi į protą.
Nors kažkada vienatvė buvo kitokia.
Raminanti, gera. Pasikeitė kažkas.
Ir mintys ne apie gyvenimą, o žmogų sutiktą tenais.
Nerealu tai, pasaka kvaila. Iškalti iš galvos, kad meilės nebėra.
Svajoti draudžiama. Kankinu save.
Junystė lekia, o tu žudai laiką vakare. Sėdėdama viena.
Nesugražint jau bus šitų dienų, akimirką jauties jaunu.
Ir tai praeis vienu mirktelėjimu. Kartėlis burnoje, nes laisvė tavo apribota.
O ne, tu ne laisva! Tu kalinė, tu valkata!
Skurdi butybė be svajonių, be jausmų.
Ir jau tas pats, jau nėr tų lūkesčių.
Jau baigta. O laikas pralėkia. Ir vakarai tau širdį pjauna.
Ir pamažu vidus tuštėja, ir jau tu ne svajonių fėja.
Ir pamažu, suvokiant tiesą, burnoj kartu.
Nes jaunystė baigias, viens, du – vienu mostu.
Ir kada nors tu viską baigsi, pranešdama žmonėm, kad norėjai tik gyvent,
ir jausti žemę po savim. Tėvai gailėjo ir baimė perdėta.
O tau norėjos tik kvėpuot, tik jausti žmogų artimą.
Kurio taip ir nesutikai, nes gyvenimas praėjo po tėvų sparnais!
Dabar jau per vėlu, kai stovi tarp kitų kapų, žiūrėdami į tavąjį.
Galėjo daug pakeist, galėjo duot įkvėpt...
Bet nepakeistų to, jie visad buvo teisūs, ir neigti jų tiesos...
Beprasmiška ir šalta. Taip kaip lentelėj,
virš tavo kapo – kur amžina ramybė, norėjo tik kvėpuot, pajusti savąją esybę.
It tikslą, kurio nebebuvo. Pakeist galėjo, bet juk jūs tėvai – jūs teisūs,
anyway... Gyvenimas gražus.
Bjaurokit jį, kad būtų ir toliau bjaurus.
2008.03.07.,Vilnius
jammin'
jammin'
[Some of my poetry]
***
Meilė sapne.
Tiesa? Nežinia.
Karštos akys.
Aistra.
Esi čia. Čia, dabar.
Rankos nutiestos į tave.
Ir štai tu mano glėbyje.
Tavo lūpos, alsavimas, visas tu ...
Negaliu, negaliu! Aš tirpstu.
Jeigu reikia numirti,
tai numirti dabar.
Šią akimirką, čia,
kai jaučiu vien tave.
Nematau, negirdžiu.
Vien jaučiu. Vien jaučiu...
Aš tava.
Žudyk, žudyk mane.
Savo bučiniais,
ilgais, karštais,
amžinais, nesibaigiančiais.
Čia, dabar.
Taip, nenustok.
Save man dovanok.
Varai iš proto mane,
aš tikra.
Laikyk mane,
mylėk aistra.
Amžinai.
Aš tava...
Sapnas ar tiesa?
Nežinia...
2007.,Vilnius
jammin'
jammin'
Thursday, July 2, 2009
Subscribe to:
Comments (Atom)
