[Some of my poetry]

***

Tamsu. Ir lyg turėtų būt ramu ir gera, bet...
Trūksta kažko, tamsa per kūną, sielą, skverbiasi į protą.
Nors kažkada vienatvė buvo kitokia.
Raminanti, gera. Pasikeitė kažkas.
Ir mintys ne apie gyvenimą, o žmogų sutiktą tenais.
Nerealu tai, pasaka kvaila. Iškalti iš galvos, kad meilės nebėra.
Svajoti draudžiama. Kankinu save.
Junystė lekia, o tu žudai laiką vakare. Sėdėdama viena.
Nesugražint jau bus šitų dienų, akimirką jauties jaunu.
Ir tai praeis vienu mirktelėjimu. Kartėlis burnoje, nes laisvė tavo apribota.
O ne, tu ne laisva! Tu kalinė, tu valkata!
Skurdi butybė be svajonių, be jausmų.
Ir jau tas pats, jau nėr tų lūkesčių.
Jau baigta. O laikas pralėkia. Ir vakarai tau širdį pjauna.
Ir pamažu vidus tuštėja, ir jau tu ne svajonių fėja.
Ir pamažu, suvokiant tiesą, burnoj kartu.
Nes jaunystė baigias, viens, du – vienu mostu.
Ir kada nors tu viską baigsi, pranešdama žmonėm, kad norėjai tik gyvent,
ir jausti žemę po savim. Tėvai gailėjo ir baimė perdėta.
O tau norėjos tik kvėpuot, tik jausti žmogų artimą.
Kurio taip ir nesutikai, nes gyvenimas praėjo po tėvų sparnais!
Dabar jau per vėlu, kai stovi tarp kitų kapų, žiūrėdami į tavąjį.
Galėjo daug pakeist, galėjo duot įkvėpt...
Bet nepakeistų to, jie visad buvo teisūs, ir neigti jų tiesos...
Beprasmiška ir šalta. Taip kaip lentelėj,
virš tavo kapo – kur amžina ramybė, norėjo tik kvėpuot, pajusti savąją esybę.
It tikslą, kurio nebebuvo. Pakeist galėjo, bet juk jūs tėvai – jūs teisūs,
anyway... Gyvenimas gražus.
Bjaurokit jį, kad būtų ir toliau bjaurus.

2008.03.07.,Vilnius

jammin'