***
Jei mirčiau – tai būtų gražu.
Artimieji kaltintų save dėl mano netekties,
ignoravimo mano paprastų svajonių ir norų.
Maldautų mano ar Dievo atleidimo.
Draskytų sau veidą, rėktų.
Verktų ir juoktųsi, vemtų ir alptų
pamatę mano šaltą, bejausmį kūną.
O gal ir ne.
Gal paprasčiausiai demonstratyviai paverktų prieš draugus ir gimines.
O po to eitų gedulingų pietų.
Kimštų mišraines į save ir gertų
„mirusios atminimui“.
Prie stalo pasakotų linksmas istorijas
giminėms, pateiktų kulinarijos receptus
ir trokštų pašokt.
Aišku, „mirusios atminimui“!
Arba svajotų, po stalu tenkindami
vieni kitus, apie naktį, kurioje jie
guostų viens kitą. Dėl mirusios!
O kitą rytą eitų i darbą, klubą ar barą.
Mylėdamiesi, šokdami ar gerdami.
Aišku, Jos atminčiai!
Taigi nemirsiu.
Džiaukitės, turėdami mane.
Aš jūsų likimo dovana.
Aš galvos skausmas, jus nešoksite
per mano laidotuves. Ne dabar.
Ir negerkit už mano sveikatą,
geriau jau sprinkit.
2008.03.23.,Vilnius
jammin'
No comments:
Post a Comment