[Some of my poetry]

Kas tai buvo?

Muzika. Galvos skausmas. Šurmulys.

Vemsiu. Skausmas. Kakofonija bjaurių garsų.

Šliaužiu. Negaliu. Žliumbiu.

Kažkas dar spiria į šoną.

Balon snukiu. Išsuktu kaklu.

Kraujo purslais springstu.

Ir dūstu. Lietus ir kruša.

O aš beveik nuoga.

Su džinsais ir palaidine.

Basa. O pėdoj stiklas.

Tai palyginti smulkmena.

Kas man, kas aš? Tamsu.

Nežinau, už kiek laiko pabundu, bet pašoku.

Su apvyniotu kaklu, bintas ant pėdų, Ir riešų.

Atsistot bandau, bet nesugebu.

Pykstu. Rėkiu!

Esu milžiniškoj lovoj tarp kažkokių raudonų rožių!

Ant mano kūno baltas chalatėlis.

Ir daugiau nieko.

O štai įeina jis. Lieknas, aukštas, blyškus...

Ramus. Nepaprastai ramus!

Prisėda ant lovos ir klausia, kas esu.

O aš pasiuntu! Rėkiu, nes nežinau,

ką padariau ir ką čia veikiu!

O jis sako – „Nurimk, mes čia abu.“ –

Ir pasakoja man, kaip rado mane

gulinčią ant šaligatvio, visą šaltą,

purviną, kruviną.

Pasakoja, kaip atsibust nebegalėjau, kaip

tvarkė mano sužeistą kūną su pagalba daktarų.

Man gėda. Apsižliumbiu ir jį apkabinu.

O jis šypsosi ir sako – „Ilsėkis, o aš atnešiu pusryčius.“ –

Man silpna, bet jau nebebaugu.

Tik nieko suprast nebegaliu. Kur esu ir ką veikiu.

Bet viską man paaiškina ir aš apsidžiaugiu.

Nes likau gyva, nors tai buvo nerealu. Dėkot turiu tam,

kuris stovi priešais.

Kuris nežino mano vardo, o mane slaugo.

Nusišypsau. Užmiegu.

Kas toliau? Toliau aš nebepamenu...

2007.12.26., Vilnius

jammin'