[Some of my poetry]

Mūsų pasaka

Aš laukiu, o tu bėgi pas mane
ant stogo bijodamas vėluoti.
Aš svaigstu. Nes šią beprotybę
susikurėm kartu. Tu lėki.
Per pusnis sniego skubi.
O aš tavęs laukiu, ant
dvylikaaukščio namo.
Ką mes darom? Mes nežinom.
Negalvojam, skubam mes.
Štai ir tu! Žudomės kartu pasenti
nenorį. Nes mirdami jauni, sukursim
pasaką, kuri bus graži.
Tragiška ir perpildyta mūsų aistra.
Nes tai meilė – beprotybė ir kaitra.
Mūsų širdyse. Apkabink mane, stipriai.
Sulaužyk kaulus! Apkabink nuoširdžiai,
kaip moki tik tu. Iš visų jėgų.
O aš įkąsiu tau į kaklą, taip kaip visada.
Prisimindami, kas buvo paskutinį kartą.
Pilkame danguje. Skraidink mane.
Duokš delną.
Mūsų pasaka – ji jau baigta.
Žmonės! Skaitykit ją, ji jums primins
dvi degančias širdis.
Ant stogo. Sausį. Ryte.

2008.01.27.,Vilnius

jammin'