[Some of my poetry]

Laiškelis Draugui

Kodėl, kai kamputyje viena verki,
draugai kažkur išnyksta – toli, toli...
Kur tos minios „tikrų draugų“,
kurie prisiekinėjo, kad jų gyvenimo
prasmė – tai tu?
Kur jie staigiai dingsta,
kai su šypsena pjaunies keliskart?
Kur jie yra, kai sėdi ant palangės
nevilties kupina?
Kur jūs, DRAUGAI?!
Kur jūsų daugystė, jausmai?
Kur jūsų atlapos širdys, karšti delnai?
Žinot ką? Dinkit po velnių!
Man nėr ko netekt, nes aš nieko neturiu.
Cha, graudu!
Laimingos pabaigos nerandu...
Ajajai, neramu. Kokia graudi pabaiga.
Dingstu.
Jeigu pastebėtumėt, kad menęs nėra,
tai aš ten, kur amžina praraja.
Kur kraštas sudužusių širdžių,
užsiliejusių krauju.
Ir ašarom, kadais naivių svajonių pilnų.
Ten, kur desperatiškas kraštas
sprogusių vilčių.
Išeinu, nes turiu.
Nes tik ten mano sielos nieks netryps.
Po velnių!
Sulaikyk mane, kol dar nevėlu!
Ak, kaip baisu.
Aš jau ten, tarp velnių.
Savižudžiai nesėdi tarp angelų.
Jų kūnai dega amžina liepsna,
nes jie pasidavė kažkada.
Mes gyvenimo kaliniai – nes gyvenam
per prastai, o išeidami
per anksti – degsim amžinai.
Štai ir viskas – sumauta šūdinai.
Prarūkyta, parduota, uždrausta.
Taigi, Mielieji Draugai!
Kam visa tai?
Negerai...
Tik norėjau gyventi jums,
kad gyvenimas būtų bent kiek gražus,
bet...klaida.
Esu ant ledo, viena.
Pasimetus, prarasta.
Tu praradai mane...
Būk laimingas, Drauge!

2008.01.02, Vilnius
jammin'