Kiekviena paaukota dalelė kuria visuomenę
Koks jausmas stovėti ant stogo krašto žvarbų sausio rytą ir žiūrėti žemyn? Ar tada žmogus jau pradeda suprast, kas viską prarado, ar tik šypsosi, pekėlęs rankas į šalis? Apie ką jis mąsto? Ar paskutinę minutę žmogus svarsto, kojų pirštais kabindamasis į stogo skardą, ką daryt? Ar jis raudoja, ar skardžiai juokiasi, būdamas penkiolikos metrų aukštyje? Kodėl kartais jis vaikšto kvadratėliais sukdamas ratus? Kodėl dažnai savižudžiai rašo ilgus atsisveikinimo laiškus, o dažnai – išeina tą akimirką, kada mažiausiai to tikimės? Ką jaučia tie, kurie paskutines gyvenimo sekundes skrenda, ar jie ką nors mąsto? Ir kaip gyvena tie, kuriuos pavyko išgelbėt, ar jie nepyksta ant likimo, bandydami pakartoti tai dar kartą? Kada žmonija priėjo bedugnės kraštą? Nuo kada ta bedugnė pasidarė madinga, užuot būdama kvaila? Kada mes pradėjome krist nebepajėgdami atsikelt? Kada atsidarėme avarinio išėjimo duris, nemokėdami kantriai laukti savo eilės prie paradinių durų, džiaugdamiesi tuo, ką turime čia ir dabar? Nuo kada nuopoliai tapo be pakilimų? Kada nuostojome matyt miškų žalumą, jaust vėjo kutenimą, užuost gėlių žydėjimą?!
Kas nutiko žmonėms, kad jų vyriška drąsa išgaravo? Kur mes suklupome prarasdami norą eiti toliau? Ar kada nors atsitiesime? Ar išmoksime mylėti ir būti mylimi taip, kaip turėtų būti? Ar išmoksime džiaugtis ryto saule, jausti palaimą grįžę namo pas artimuosius, užjausti ir padėti draugui? Ar tai tik išpūstas mano vilčių burbulas?
O gal pradėkim nuo savęs? Kiekvienas taikiai aukodamas lygiai tiek, kiek reikia sukurti visuomenei, kurioje žmonės veržtųsi gyventi. Gyventi iš visų jėgų. Iki pat galo. Gal net ilgiau...
jammin'
Vo cia tai pavarai!
ReplyDeletePuikios mintys :)