Čia gimiau, čia užaugau

Turiu vienintelę gimtinę. Tai Lietuva. Ji mane augino, ji mane sukūrė.

Dažnai, kaip ir kas trečias jaunas Lietuvos žmogus, svajoju apie gyvenimą užsienyje. Tuomet mintyse iškyla stebuklingos šalys, kuriose aš – jų (net visos visatos!) centras. Tenka prisikurti vaizdų, kaip užsienyje uždirbu milijonus, esu visų gerbiama, įvertinta ir labai laiminga. Bet kodėl žmogus, išvykęs ilgiau nei savaitei iš gimtojo miesto, jaučia maudžiantį dilgčiojimą širdyje ir jausmą, lyg kažko itin brangaus trūktų?! O sugrįžęs į gimtinę atranda sielos pilnatvę ir ramybę?! Dažnai emigrantai, lyg paklydę paukščiai, sugrįžta į gimtuosius lizdus. Užmarštyje lieka triukšmingi didmiesčiai ir milijonai, kurių taip ir neužsidirbta...

Ne kas kitas, o Lietuva po kruopelytę „sulipdė“ visą mano pasaulėžiūrą. Šičia mokiausi pirmųjų žingsnių, pirmųjų žodžių, bučinių. Senojo Vilniaus senamiestis daug kartų svetingai priėmė, kai reikėjo paramos ar ramybės. Šimtąjį kartą praeinant pro Katedros aikštę, Pilies gatvę, Aušros Vartus siela visada ją (tą ramybę ar paramą) atrasdavo. Didžiulėse kapinėse, uždegant žvakutę laisvės kovotojams, galvota apie jų didžiulį ryžtą ir pasiaukojimą. Visada su pagarba galvoju apie žuvusiuosius už visų mūsų laisvę, kurią dabar turime, bet... kažkodėl masiškai sprunkame svetur. Didžiuojuosi gyvendama Mindaugo, Gedimino, Vytauto valstybėje, kur įvyko tiek daug istorinių, mano šaknis lėmusių įvykių, kur ne veltui pralietas brolių lietuvių kraujas. Mindama didžiųjų kunigaikščių pramintus kelius patyriau, kas tai yra neapykanta ir meilė, išdavystė ir pasiaukojimas, džiaugsmas ir skausmas, neteisybė ir tiesa. Lietuviška žemė jautė mano šokančių kojų ritmą, gėrė pirmas karčias ašaras , susidūrus su šio pasaulio neteisybe... Lietuviškas lietus susiliedavo su ašarom ir lietuviška saulė jas išdžiovindavo... Niekur kitur, tik Vilniuje grūdinau savo charakterį, tobulinau savo gebėjimus, mokiausi ir mokiau kitus...

Todėl tik šalia gimtųjų ežerų ir parkų man lemta svajoti ir kurti. Pajusti protėvių gyvenimą, jų idėjas ir viltis, ieškoti tikrųjų šaknų. Žaliosiose giriose lemta suprasti pasaulio gyvenimo alchemiją. Buvau sukurta „nuo nulio“ ne Alpėse, ne salose ar didmiesčiuose, o būtent mažame savajame Vilniuje. Lietuvoje, kur Neris ir Nemunas, du amžini palydovai, nenustoja poetiškai vingiuoti lietuviškosios žemės, praskaidrindami dienas žmonėms, ištroškusiems paprastojo natūralaus gamtos grožio. Ir nei paslaptingumu viliojantys kalnai, nei žydriausios pasaulyje jūros neatstos man to, ką išgyvenau gimtinėje – įprastoje, kasdieninėje, bet ypatingoje, ypatingoje būtent man, ne kitiems... Tai vertingiausios man, kaip asmenybei, akimirkos, pradedant vaikyste ir baigiant ankstyvu suaugusiųjų pasauliu. Ne Amerikoje ar Airijoje buvo tiek daug (o gal dar tiek mažai?!) patirta... Nesvarbu... Lietuva mane išaugino ir tik jai esu dėkinga už viską, ką ji yra man davusi, kiek ji į mane investavusi.

Čia gimiau, čia užaugau. Čia pačių dievų lemta man ir pasilikti iki pabaigos. Laimė glūdi daug arčiau, nei mes galvojame...

jammin'