Jei aš būčiau tu...

„Svarbu ne tai, kuo tave laiko, o kas tu esi iš tikrųjų“.

- Publicijus

„Slėpdamas savo trūkumus, geresnis netapsi. Mūsų autoritetas laimi dėl to nuoširdumo, su kuriuo mes tuos trūkumus pripažįstame“.

- Georgas Kristofas Lichtenbergas

„ Pakeisk požiūrį į tave trikdančius dalykus, ir jie pasidarys nebepavojingi“.

- Markas Aurelijus

„Pakantumas kitų netobulumui yra didi vertybė“.

- Hūgas Vinkleris

Dažnai girdime žodžius „Žinau, kaip jautiesi“ arba „Puikiai tave suprantu“. Bet ar iš tiesų visada suprantame kitą žmogų? Nė velnio! Tikrai ne visada!..
Paskutiniu metu yra paplitęs bene humaniškiausias reiškinys – tolerancija. TV (šou, publicistinės laidos), kaip ir visa kita žiniasklaida, pamėgo veblenti apie meilę broliui, apie užuojautą silpnesniam. Pats žodis „tolerancija“, kilęs iš lotyniško „tolerantia“, reiškia kantrybę. Ar pamatę neįgalųjį, lipantį į autobusą, kantriai jam padedame ar tyliai laukiame?! Dažniausiai mūsų mintys yra tokios juodos, kad jeigu kas iškeltų jas į viešumą – patys pagalvotume, jog iš tikrųjų tos mintys slypi didžiausio „šikniaus“ galvoje. Žmogaus kantrybė taip pat baigiasi tada, kai jis pamato porą gėjų, kurie niekam nekenkdami žygiuoja gatve. Patys humaniškiausi tėveliai, vos sužinoję, kad jų vaiko kūno kultūros mokytojas yra gėjus, skuba pervesti vaiką į kitą mokyklą ar „suorganizuoja“ jam atleidimą nuo tų pamokų. Ar smerkiu tokius tėvus? Jokiu būdu! Mane tik stebina visos kalbos apie toleranciją, užuojautą, pagarbą, kai iš tikrųjų visi gėjai Lietuvoje yra „pydarai“, o neįgalieji – „invalidai“.
Pati nesu lesbietė, nors, aišku, buvo visko. Ankstyvoje paauglystėje knietėjo sužinoti, ar mano lyties individas bučiuojasi geriau negu priešingos. Jei aš būčiau lesbietė, visų pirma, norėčiau bent minimalios pagarbos bei supratimo. Norėčiau nebijoti ir nesigėdyti išeiti į kiną ar koncertą su savo partnere. Norėčiau bučiuotis viešoje vietoje, kaip tai priimtina heteroseksualams. Suprantu priešinimąsi gėjų santuokoms bei vaikų auginimui – vaikai turėtų matyti abiejų lyčių atstovus kaip tėvus. Tačiau kovočiau už gėjų paradus. Įvairaus pobūdžio partijos, grupės, netgi sektos bene visada gauna leidimus paradams. Kodėl gi mes, homoseksualai, negalime vieną kartą per metus surengti šventės ir laisvai pasirodyti – taip, mes tokie ir mūsų nėra mažai.
Paprastesnis variantas – „neformalai“. Tai žmonės, kurie savo stiliumi skiriasi nuo „Gariūnų“ ir „Bershkos“ aukų. Į Vilnių atvažiuoja daug turistų, jie ir atveža rengimosi stilių bei kitokią pasaulėžiūrą. Tačiau kas galima užsienyje – ne visuomet galima Lietuvoje. Klaipėdoje išsišokęs gotas ar pankas greičiausiai būtų primuštas. Galiausiai, priverstas apsirengti tuo, kuo rengiasi visi, pamirštų savo išskirtinumą. Vokietijoje ar Olandijoje gėjai, pankai, gotai – tai tas pats, kas keturkojis šuo. Jei aš būčiau pankas, nusivesčiau „Bershkos“ kūdikį į mėgstamiausios grupės koncertą, padaryčiau aukščiausią skiauterę ir prisigerčiau su juo pigaus vyno iki sąmonės netekimo – draugystei sutvirtinti.
Jei aš būčiau gotas, neįgalusis, juodaodis, gėjus ar žmogus, išėjęs iš įkalinimo įstaigos ar reabilitacijos centro, norėčiau, kad manęs neignoruotų. Būk toks geras, žmogau, ir pasistenk bendrauti su siela, o ne su kūnu, įsitikinimais, rase ar stiliumi. Pasistenk nenusukti akių – nusišypsok ir pasisveikink. Palik savo saugųjį uostą, komforto zoną.
Nebandysiu tavęs paversti savo tikėjimo, vertybių, rasės, įsitikinimų vergu. Parodysiu tau kitą realybę – erdvę, į kurią anksčiau bijojai įkelti koją. Tai nebus kažkas egzotiška ar neįprasta. Paprasčiausiai tai mano – kitoks, savotiškas, vieniems priimtinas, o kitų nesuprantamas, bet man toks artimas – pasaulis.

jammin'